Gėlės skirtos dovanoti. Tai žinome visi, tačiau dovanoti jų prasmingai mokame nedaugelis. Gėlių kalba seniai užmiršta, dauguma jos visai nežinome arba žinome iškreiptai.

Sakykim, paplitusi nuomonė, kad geltonos spalvos gėlės reiškia išsiskyrimą ir neapykantą, yra visai neteisinga. Geltona – tai aukso spalva, tad dovanodami geltoną puokštę mes kartu linkime adresatui sėkmės ir turtų. Nepamirškite, kad mūsų dovanojamos gėlės charakterizuoja ir mus pačius, mūsų išsilavinimą ir skonį, leidžia atspėti mūsų požiūrį į tą asmenį, kuriam skirtos gėlės.

Simbolišką prasmę turi ne tik gėlės, bet ir jų spalva. Sunku pasakyti, kada senovės žmonės pirmą kartą nusprendė, kad žoles ir žydinčius augalus galima ne tik valgyti, bet ir panaudoti puošimui. Faraonų kapavietėse kartu su balzamuotais šventais gyvūnais bei kulto reikmenimis rasta ir lotoso puokščių, kurių amžius skaičiuojamas tūkstantmečiais. Šiandien puokštės kuriamos pagal dvi pagrindines kryptis – vakarietišką ir Rytų. Tai europietiškos puokštės ir japoniškos ikebanos.

Europietiška puokštė kilusi iš krikščioniškų altoriaus kompozicijų, kur kiekviena gėlė turėjo tam tikrą simbolišką prasmę. Vienos gėlės buvo Dievo Motinos simboliai, kitos – Kristaus, trečios – pranašų, šventųjų ir t.t. Rytų aranžuotės tradicijos daug senesnės, jos pagrindas – tai visatos filosofija, kur pagrindiniai veiksniai – dangus, žemė ir žmogus. Šiuolaikinėje floristikoje įvyko dviejų kultūrų sintezė: europietiškoje aranžuotėje atsirado griežtų ir lakoniškų linijų, rytiečiai pradėjo eksperimentuoti su spalvomis ir formomis, kurios anksčiau buvo būdingos tik Vakarams. Pirmosios puokštės atsirado XIV–XV amžiuje, jomis dažniausiai buvo puošiama apranga. Tuo metu pagrindinis puokštės akcentas buvo aromatas, todėl jos darytos iš kvepiančių augalų: razetų, jazminų, gvazdikų, mėtų, bazilikų.

XVIII amžiaus pradžioje populiarios tampa didelės puokštės, skirtos puošti patalpą. Dovanoti puokštes imta tik XVIII amžiaus pabaigoje. Pirmosios dovanai skirtos puokštės a la Viktorija priminė gėlių klombą: kontrastingų spalvų žiedai buvo koncentruotais ratais tankiai suspaustos ir apvyniotos nėriniais. XIX amžiuje buvo madingos puokštės „Pompadur”. Bidermejerio (nuo vokiško žodžio „vartotojas”) stiliaus puokštės priminė senoviškas viktorijas. Gėles komponavo koncentruotais ratais taip, kad vizualiai buvo matomos tik gėlių galvutės.

Puokštes apvyniodavo nėriniais, kaspinais, stambiais dekoratyvinių augalų lapais. Šias vešlias, prabangias ir sunkias puokštes pakeitė lengvesnės, kurioms charakteringas laisvas gėlių išdėstymas, tačiau jos taip pat buvo perkrautos stambiais lapais, sunkiais žiedais, vaisiais ir povo plunksnomis. XX amžiaus pradžioje moderno stilius sukūrė asimetrišką puokštę iš nedaug žiedų, o grakštus augalo stiebas turėjo ne mažesnę reikšmę kaip ir žiedas.